„Norėčiau, kad visa, ką rašau, taptų liudijimu“, – prisipažįsta šiųmetė „Poezijos pavasario“ laureatė. Vilmanto Raupelio nuotr.
Įtaigu, skaudu, nuoširdu – tai tik keli epitetai, apibūdinantys poetės Dovilės Zelčiūtės eilėraščių rinkinį Šokiai Vilniaus gatvėje , už kurį poetė pelnė šiųmečio Poezijos pavasario ir Maironio premijos laureatės titulus.
Pokalbis su poete – apie laurus nuskynusį eirėraščių rinkinį, tikėjimą, keistą pandemijos laikotarpį ir kuo skiriasi jaunoji ir dabartinė D.Zelčiūtė.
– Kaip sureagavote sužinojusi, kad tapote Poezijos pavasario laureate?
– Žinoma, nudžiugau. Nominuojama buvau nebe pirmą kartą, tai stengiausi pernelyg nelaukti ir nesidomėti, kaip klostosi penkių nominantų (įskaitant mane) reikalai, tiesiog pamiršti nominaciją. Uždraudžiau sau viltis ar jaudintis. Visų nominuotų kolegų kūryba
Germany
Vilnius
Vilniaus-apskritis
Lithuania
German
Anthony-mi
Young
Poet-regard
Dancing-vilnius
Poetry-spring
More-and
Did-not