2021-07-11 05:00
Vilnietė Jolita Ruzgytė save vadina menininke su keliautojo batais. Kiekviena kelionė jai – naujas stimulas. Tokia jau esu. Stebiu, tyliu, nieko nedarau. Iš šono net gali atrodyti, kad apatija mane apsėdo. O paskui tik plykst kokią seriją darbų – iš molio, modelino ar vilnos , – aiškina kūrėja.
– Tai, sakote, jums meno genas atėjo per kelintą kartą?
– Sakau. Tėvelis buvo menininkas, kūrėjas, poetas. Kalė, drožė, tapė – viską darė puikiai. Kai labai įsismarkaudavo, kūryba tapdavo jo pragyvenimo šaltiniu, nors visuomet turėjo pagrindinį darbą. Ir aš tokia pati. Dirbu samdine su skaičiukais, o paraleliai užsiimu menais. Jų kryptį keičiu kas porą metų. Laikui bėgant atsiranda naujų dalykų, kurie mane sudomina. Tuomet keičiasi medžiagos, būdai, sritys, bet noras kurti išlieka nuolat. Būna, kad taip įsijautusią arba dirbančią pašaukia kelias. Tuomet nieko nelaukus tenka viską mesti ir krautis kuprinę.