„Nemėgstu teatro“, – atrėždavau kiekvienam, kuris pasiūlydavo nueiti pažiūrėti kokio spektaklio. Anuomet tariausi turįs svarią priežastį taip kalbėti. Mat studijų metais Kauno dramos teatras universiteto studentams suteikė teisę nemokamai lankytis spektakliuose. Per metus peržiūrėjęs visą repertuarą suvokiau, kad tiek lėkšto scenos (ne)meno gyvenime nebuvau matęs. Tos komedijėlės atmintyje užblokavo net gerąsias patirtis, susijusias su anksčiau matytais E.Nekrošiaus ar O.Koršunovo pirmaisiais spektakliais. Ir aš ilgokai maniau, kad visas teatras yra toks, kokį mačiau Kaune. Nevertas laiko, praleisto kėdėse, panašiose į inkvizicijos kankinimų krėslus.